Graffiti interviu: ZED. Mąstantis ir laisvas GRAFFITI

Kalbant apie Lietuvos graffiti, iškart iškyla stereotipiniai visiems mums puikiai žinomų asmenybių ginčai ir net pati diskusija šia tema pastaraisiais metais susiveda tik į tai, ir net, kai nėra nieko naujo apie juos,- tik į tai… Žiūrint iš šono, gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad tai ir yra visa kultūra, o ne kelių asmenybių ar kelių sienų konfliktas… Pažvelgiam giliau – kur grynoji mada, kur graffiti ir ar tai skiriasi? Todėl visa krūva klausimų ir atsakymų sugulė į vieną įdomų ir tūriningą pokalbį „iš virtuvės vidaus“ su ZED’u.  Writeriu, kuris jau keliolika metų, savo žinią, nešą ant daugelio Lietuvos ir užsienio sienų ir dar labai svarbu, kad turi savo tvirtą bei argumentuotą nuomonę, apie Graffiti. Tad, pasidarykite arbatos, nes interviu gavosi gan ilgas, ir pradedam.

Sveikas, ir iškart prie reikalo. Apie tave galima rasti daug ir dviprasmiškų epitetų (menininkas, artistas, vandalas…), tačiau kaip pats save pristatytum – kas yra ZED?

Sveikas. Aš absoliučiai niekada apie tai negalvojau, niekada tam neteikiau ir jokios svarbos. Esu tikras, kad didžioji dalis “mirtingųjų” visą šitą reikalą besalygiškai laiko ne tik vandalizmu, tačiau ir apskritai didžiausia pasaulio blogybe ir yda, visa galva lenkiančia tikrus, pasaulį juodai spalvinančius nusikaltimus, atliekamus prievartautojų, žmogžudžių, narko dilerių, teroristų ir sušiktos korumpuotos mūsų valdžios (beveik visos man žinomos valdžios yra tokios, ne tik mūsų). Taip, “deja” aš turbūt vienas iš tų, kuriems įvairūs primityvūs impotentai apsiginklavę klaviatūromis ar piktos naftalininės svieto lygintojos “delfio” komentaruose jau ilgai kapoja pirštus ir pagavę veža į mišką arba trumpiau – “vandalas”, nes meninės apraiškos tame nėra, tiesa?.. Čia taip šlykščiai dviprasmiška, gi naftą ar kitus teršalus į vandenynus pastoviai pilančios, miškus ir gamtą griaunančios, žudančios gyvūniją ir žmones, tai ko nesukūrė ir ką sukūrė korporacijos ir pavieniai supuvę individai nėra vandalai, jie veikia pagal įstatymus ir leidimus, todėl tai jau toli gražu nebe vandalizmas, tai verslas, hah. Taip, aš chuliganas, tas, kuris niekada nesirašys ant to, ką kiša visi tie legalūs nusikaltėliai ir kitokie siaurapročiai, kuris rašysis gatvėse, kuriose jie važinėja, dažnas su savo apsaugų kortežais, nes prisišikę iki ausų, kad elgtūsi priešingai. Tai kas yra ZED ? Zed yra didžiulis NE visam šitam puvėsiui, ZED yra mano gyvenimo variklis ir mano gyvenimo moto ir tai, kur kas daugiau nei graffiti, ir jei tai vandalizmas, tebus tai vandalizmas, jei kažkam tai menas – tebus menas. Aš niekuomet nesistengiau būti niekuom, nei menininku, nei vandalu, bet būdamas objektyvus, graffiti galiu vadinti laisvu ir nemokamu paskutinio amžiaus (verčiančiu mastyti ir daryti išvadas) menu, dažnai išreikštu vandalistinėm priemonėm nusikalstant prieš nebūtinai teisingus, o man seniai aišku jog absoliučiai neteisingus, egoistų, egocentrikų ir psicholiginių patologijų apsėstų idiotų sukurtus įstatymus. Ir žinoma tai taip pat man tikrai neturi nieko bendro su apsirūkusių tuščiagalvių didmiesčių “komunalkių” madistų ego glostymui skirtais rašymais ant paminklų, bažnyčių, muziejų ar panašių, dažnai niekam nekenkiančių, “nemušk gulinčio” pagrindinio vaidmens atlikėjų kenkėjiško gadinimo “veiklomis”.

Graffiti užsiiminėji jau gan seniai, ar kinta ši kultūra Lietuvoje? Ar yra gyvibinga bendruomenė?

Jau apie dvylika metų esu atsidavęs šitam judėjimui ir spalvoju šalis bei miestus… dar ilgiau tai tyrinėjau ir tuo domėjaus. Lietuvoj ši kultūra jau beveik patapo klounų ir narcizų užsiėmimu, mano manymu tai jau seniai prarado savo tikrą vertą ir prasmę, tai seniai nebedaroma iš idėjos ar kažkokios ideologijos, tai daroma tam, kad įvairūs mulkiai laimėtų pimpalų matavimosi varžybas, kas apšiko daugiau traukinių, kas išgadino daugiau vienas kito piešinių, kas dar kaip nors kitaip pasireklamavo spaudoj ar kitaip viešai tam, kad atėjęs naujais air max’ais ir kasiaku burnoje į pigią tusofkę galėtų gaut daugiau pagirų ir viešo užpakalio laižymo iš dvylikamečių fanų ar bukų, blogus berniukus mylinčių jaunų mergaičių. 99,99% “grafitiorių” pagrindinės graffiti vertybės nebeturi jokios vertės, nebeliko jokios misijos, o jie ir apskritai nežino kokia ji yra. Taip, graffiti pakito, graffiti tapo smegenis plaunančia ir paauglius verbuojančia mada ir nemenka marketingo priemone didmiesčių berniukams ir mergaitėms, kuriems įprastų veiklų po eilinio “takelio” į nosį nebeužtenka, nehiperbolizuoju, iš patirties žinau – taip yra. Dabar “graffiti” (kabutės čia ne iš mandrumo) daromas tik tam, kad gauti “grafitioro” statusą ir surinkti daugiau “like’ų” jei pakankamai keisti (sušvelninau iki lengviausio epiteto, kurį pajėgiau sugalvot, kad nesikeiksnot) feisbuko “Graffiti.lt” adminai tavo cirką įkels į savo grupę. Iki 2005 metų, o gal metais dviem anksčiau ar vėliau, kol į visą tai neįsivėlė feisbuko psichozė, graffiti forumai ir kiti mano galva neigiami aspektai, Lietuva turėjo pakankamai tvirtai tam atsidavusių ir rimtai veikiančių žmonių, deja.. tai buvo seniai, kol paklausa negimdė pasiūlos, o dabar yra dabar, dabar paišoma tol, kol esi liaupsinamas ir mylimas, bet jei tai dingsta, dingsta ir stimulas, štai, kas tikrai nėra graffiti. Bendruomenė? Lietuva nedidelė šalis, jos masteliui ta bendruomenė greičiausiai bent kažkiek dar yra…budėjimo režime, apsiblausus ir sumadingėjus, bet yra. Vėlgi.. toli gražu nebe ta, kuri buvo 2000aisiais ar dar anksčiau, ir aišku tuo atveju jei vieną dešimtį žmonių jau galim vadint bendruomene.

Gal yra kokie būtent Lietuvai būdingi Graffiti bruožai ar stereotipai?

Man atrodo būtent Lietuvai būdingų graffiti bruožų, deja, o gal ne deja, bet nėra….stereotipų taip pat. Lietuva beveik viską kopijuoja iš artimiausių savo kaimynių, interneto ir visur kitur, kur tik įmanoma, didžioji dalis darbų, dedamų į internetą yra technikom, spalvų sprendimais, detalėm, tematikom ir net nuotraukų stiliais identiška tam, ką anksčiau būdavo galima stebėt tokiuose, Ačiū Dievui, jau nebeegzistuojančiuose dalykuose kaip streetfiles.org ar kitose pimpalų matavimosi varžybų internetinėse erdvėse. Ir tai natūralu, nes jei naujoji karta nedarys taip, kaip daro visi kiti, jie nesulauks nykščių į viršų, “like’ų” ir kitų skatinamųjų priemonių, vadinas ir tikslo nebebus būt “grafitiorais”. Lietuvos “graffiti scena”, per gerus dvidešimt metų nesukūrė nieko savito ir naujo, bet turbūt dėl to negali pykti, nes mes per maži ir dviračio iš naujo neišrasim, o galbūt ir tikslo nėra. Užtat vienu pagrindiniu bruožu vis dar išlieka pilstymasis išmatom vieni ant kitų galvų, ypač ant tų, kurie daro, deja. Taip pat ir baisi nemeilė vieni kitiems, kurioj nėra nei lašo tolerancijos, supratingumo ar palaikymo, va tokie esam mes, arba tiksliau jie..

Pagrindinė emocija, kurią tau kelia graffiti?

Graffiti yra mano meilė..mano draugas, mano laimė, džiaugsmas ir visa tai, be ko savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoju, tai tikra, kažkas kito nei bet kuri šiandienos mergina, nes ištikimas ir tikras, kažkas kito nei narkotikai (ne, aš jų tikrai nevartoju), nes pririšantis, bet nesavivaldžiaujantis, kažkas absoliučiai laisvo ir belimičio, nes tik naktį po žvaigždėm ir mėnuliu milžiniškuose miestuose būdamas vienas nuo sutemų iki aušros tu pasijauti “urbano kinkongu”, laisvu ir nepriklausomu, galingu..ir tai ne mano kompleksai ar psichologinė patologija kalba, man graffiti tai terapija, į kurią neįsigyvenęs niekada manęs nesupras. Graffiti yra sportas, emocija, laisvė…Tai nesutalpinama į sakinį, pastraipą, nesutalpinama ir į knygą.

Ką manai apie legalias vietas piešimui?

Atvirai tai nemanau nieko… manęs jos absoliučiai nedomina ir netraukia ir išvis nežinau, ką graffiti turi bendro su legalumu, bet bendrąja prasme taip pat nematau tame nieko blogo, nes ne visi gali, ne visi turbūt ir nori ir galiausiai tikrai ne visiems reikia  tapti kažkokios žinutės nešėjais. Kai kas nupaišęs savo ar savo panelės vardą Vilniuj krantinėj pasijus geriau, praleis laiką ir tai jau gerai, nors tai niekada nebus graffiti. Jei klaustum manęs, aš visuomet be išlygų geriau pasirinkčiau mažiausiai matomą, niekeno nelankomą, niekam neįdomią, bet jokiais legaliais leidimais ir antspaudais neapklotą vietą, nei legalią aštuoniasdešimtą dažų sluoksnį skaičiuojančią krantinę, pagrinde naudojamą vien tik Europos ir pasaulio stiliams kopijuot. Na, aš kategoriška asmenybė, ypač kai tai liečia man mylimas ir labai svarbias veiklas, ten nuolaidų negali būt, todėl žinau, ko reikia ir tuo pačiu nereikia man, bet nesprendžiu už kitus žmones, jei jiems to reikia laiko praleidimui – kodėl ne, daugeliu atveju tai vistiek geriau nei aklas šikimas ant tam nelabai pritaikytų fasadų, ar mano jau minėtų šventų ir jokiais būdais neliečiamų vietų. Esu paišęs panašiose legaliose vietose, žinau tai, jog nejutau jokio malonumo ir motyvacijos, jog tai neturi jokios išliekamosios vertės ir apskritai nieko… su “pasirodymu” ir mandrumu mano legalumo “neigimas” neturi nieko bendro, tiesiog legalumas nubraukia visą graffiti idelogiją. Kažkiek gaila, kad daugeliui, išgirdus “nelegalu” dažniausiai mintyse brukama “negražu”, “kenkėjiška”, “atgrasu” ir t.t. Tai yra stereotipai, kurių protingi žmonės turi stengtis atsikratyt.

Ar susiję tarpusavyje muzika ir graffiti? Ar teko girdėti pastaruosius LT repo gabalus šia tema (Beep – aerozolio gaiva, Tavo Tėvas – šunys neloja)?

Manau visos daugiau ar mažiau meninės saviraiškos formos yra kažkaip viena su kita susijusios. Man muzika apskritai neatsiejama kasdienybės dalis, be jos negyvenu ir beveik neleidžiu laiko, man visuomet ausyse skamba mano gyvenimo garso takelis ir be muzikos aš nesijaučiu laimingas, manau labai panašiai yra ir kitiems kiek kitaip žiūrintiems į graffiti, kiek kitaip – tikriau ir rimčiau, lygiai  taip pat, kaip į tai žiūriu aš. Muzika įkvepia ir dažnai nurodo kryptis, man tai labai svarbu. Ne..šitų gabalų, deja,  nežinojau, bet žinoma, kad gavęs šį klausimą pasiklausiau…šiaip aš nesu didelis lietuviško repo fanas, klausau jo labai mažai, bet šita tematika dažniausiai priverčia ir lietuvius išklausyt iki galo neperjungiant…nesvarbu ar dar kartą klausysiuos ar ne, tai artima dūšiai.. visa kita jau skonio reikalas. O graffiti muzikoje yra gerai, jei tai nuoširdu žinoma…tai puikiai žino Looptroop’ai, Meyhem Lauren ar kiti grandai haha. Tas kontaktas egzistuoja, turbūt daugiausiai rap’e, nes šitie du reiškiniai per amžių amžius buvo mažų mažiausiai neatskiriami, tačiau net ir Giulija apie tai dainavo..prisimeni ? :) Tai daug pasako.

Ar manai, kad tavo hobis turi išliekamąją vertę? Koks bus tavo palikimas ?

Tinkai nubyrą, tagai išblunka, pastatai griūna, o piešiniai pavydžių debilų būna kreivom rankom gadinami todėl sunku kažką pasakyti apie tą išliekamąją vertę..žinau vieną, tai laikina, kaip ir pats pasaulis ir planeta, bet jei per tą egzistavimo laiką tai pasiekia bent kelių žmonių vidų, kažkam sukelia geras emocijas ar susidomėjimą…vadinas vertė jau sukurta, o visa kita lieka žmonių galvose ir širdyse. Fiziškai visi mes gyvenam trumpai. Gerai jei lieka atgarsis, prisiminimai, gerai jei žmonės kalba ir prisimena, gerai jei vaikui einančiam į mokyklą, dvylika metų tai kasryt kėlė geras emocijas, gerai jei kritikai turėjo apie ką kalbėt, o geltonoji spauda turėjo apie ką rašyti, visa tai yra vertė, tik kiekvieno perleista per skirtingą prizmę. Man tai neabejotinai mega vertinga. ZED palietė tūkstančius žmonių, kėlė diskusijas, pykčius vieniems, kitiems džiaugsmą, tretiems buvo kaip priekaištas, ketvirtiems vertė galvot naujų šūdų pylimo technikų forumuose ar už nugarų, o penktiems dar kažkaip kažkur ir kažką..Visko per daug, kad tai neturėtų vertės, ir nors tai ir buvo daroma negalvojant apie jokias būsimas vertes ir vaisius, bet tai buvo.. yra dabar… ir jei Dievas duos bus… Mano palikimas nebus apčiuopiamas rankomis, bet tiems, kas turi geras akis ir supratimą nebus nuobodu.

Ar esi pasigailėjęs, kad užtaginai kokią vietą ir atvirkščiai, kurie darbai tau atrodo geriausi?

Esu, kažkiek gailėjaus dėl kelių žygių… bet tai nebuvo “kažkas tokio”, tai nebuvo LABAI blogai ar panašiai… Buvo nemalonu ir liūdna žiūrėt, kai tavo ištagintus tualetus vargdama valė nieko dėta kuprota valytoja, dirbanti turbūt už kokius 500 lt. Na, ar nubombinus naujesnę sieną ryte tekdavo pagalvot “gal be reikalo čia…” ir pan… tai buvo moraliniai kirminai, kurie leido daryt kažkokias išvadas ir mokytis iš… vadinkim klaidų, kurie leido formuotis man kaip asmenybei bei graffiti žmogui. Tai, kas atrodė nebepriimtina buvo išgyvendinama..stengdavaus nekartot to, kas kėlė nemalonias emocijas man ir kitiems, yra daug ir įvairių kitokių būdų tai daryti. Nustembi kai pamatai kaip matomas ir aukštumoj gali būt minimaliai ar visiškai nekenkdamas kitiems, tuo ir vadovavaus..vadovaujuos ir dabar. Galiausiai yra ir kitokių situacijų bei kitokių aplinkybių, kartais laviruoji, kad išlikt moraliu, kartais spaudi iki dugno…valdžia, korupcija, kurstymai, smurtas ir sužvėrėjimas bei vietos, kuriose visa tai yra “gaminama” – to man negaila, atvirkščiai – gera jiems įkyrėti. Man retas mano darbas atrodo gerai ar labai gerai, sau keliu labai aukštus reikalavimus visose gyvenimo srityse, graffiti ne išimtis. Bėgant laikui vieni darbai, anksčiau atrodę patenkinami tampa gana šlykščiais, o tie blogieji tampa patraukliausiais tam metui ir tai nuotaikai. Yra keletas mėgiamų, dėl savo sudėtingumo juos įgyvendinant, dėl emocijų patirtų juos įgyvendinant ar tiesiog dėl simpatijų į juos žiūrint, turbūt tai ir yra tie “favoritai”, daugelis jų yra publikuoti ne viename interviu užsieniui anksčiau.

Kas būtų, jeigu pasaulis nemokėtų piešt?

Aš nežinau ar pasaulis tai moka daryti apskritai.. turbūt visgi moka, nes būnant primityviu ir atsakant paprastai, turim šimtus tapytojų genijų ir unikumų, kurie savo metu kūrė taisykles, pagal kurias po to vadovavosi visi kiti..Paišymas, muzika.. menas, ane? Na…tai juk tas pats bendras katilas, kuris yra gyvybiškai svarbus tiems kitokiems, nesustabarėjusiems ir kažką krūtinėj turintiems žmonėms.  Juk dabar madinga ant feisbuko cover’ių užsidėt instagramintas foto su panašiais lozungais į “Earth without ART is just EH..” ir t.t., tiesa? Bet bent jau šis tikrai nemeluoja, sutinku su tuo pilnai. Tai va “eh” ir būtų..esu iš tų žmonių, kuriems sielą tobulinančios veiklos nėra šiaip veiklos, kuriems tai yra gyvenimo prasmė ar būdas nusiramint, būdas išreikšt save nebyliai ir kitaip nei tai daro daugelis. Būtų liūdna ir pilka. Dabar taip pat pilkėjam…renovacijų, atsinaujinimų ar kitų viešų pinigų plovimų vardu, jei tempai nesumažės greitai visi sužinosim kas taptų jei pasaulis nemokėtų, gal keičiam – nebenorėtų piešt ir visai nesvarbu ant namų sienų ir tvorų ar sąsiuvinių paraštėse. Visiškai nesvarbu kas tavo drobė. Tikiuosi kūrybos žmonės tampa geresni ir nuoširdesni, noriu tuo tikėti, nors ir neturiu įrodymų, nes visą šį laiką buvau per daug užsiėmęs kūryba pats, kad apie tai galvočiau, tačiau tikiu jog karus galima spręst ne tik šautuvais, bet ir spalvom, kurių, beje,  yra ne tik pilka.

Įdomi ir vidinė virtuvė. Tarkime, kiek maždaug dažų išnaudoja aktyvus writeris (sakykim per metus)? Ar dažnai tenka bėgti, kad neįkliūtum?

O vidinė virtuvė tai gyva savo taisyklėm ir joje toli gražu ne oriniai pyragėliai, desertai ir vaisių salotos „gaminamos“, ten verda pastovus „beef‘as“, pastovi įtampa, daug aštrių prieskonių ir jelapeno pipirų. Iš tiesų tai vidus viso šio reikalo nėra toks plastiškas, spalvotas ir dažnai gražus kaip daugelis naktinių pasivaikščiojimų rezultatų. Kad ryte tavo akis glostytų gerai įdirbtas spotas su geru rezultatu turi pereiti per panašiai tai, ką pereina gero veiksmo kompiuterinio žaidimo herojus ir dažnai turi tenkintis ne rytine euforija, bet pasauliniu skausmu neįgyvendinus to, kam morališkai ir visai kitaip ruošeis gal savaitę ar mėnesį. Nebepasakosiu apie tai kaip pasikeitė požiūris, įstatymai ir kaip visas pavojaus lygis pasidvigubino ar pasitrigubino, nes tai žinoma kiekvienam turinčiam internetą ar TV, bet jei anksčiau, gal 2009ais ar pan., galėjai atsistot vidury judrios gatvės, išsistatyt savo „ginklus“ ant grindinio ir daryti spalvotą spotą 45 minutes ar panašiai tesulaukdamas kelių draugiškų pyptelėjimų iš naktinėtojų, o policiją pamatęs tiesiog paeidavai į šoną, tai dabar visam tam esi priverstas skirt dvigubai ar trigubai mažiau laiko ir jau seniai nebevaikštai pagrindinėm gatvėm eidamas savo tikslo link, ir tikrai neberodai savo nešinių akivaizdžiai, nesvarbu ar tai antra nakties ar 6 ryto. Absoliučiai visur kameros, sunkiai rasi nebestebimą vietą, tokių turbūt nebeliko, patrigubėjęs skaičius patrulių, raita, segway‘ais, dviračiais, pėstute bemarširuojanti policija, policija visur..ir beveik visada, ne taip kaip 2003iais. Telefono nebesiimi su savimi taip pat, nes išmanumas ir kiti faini dalykai taip pat turi savo kainą, kurią mokam savo privatumu. Ir jau tikrai nebepasakoji savo „draugams“ kokią kietą misiją tu sumastei ketvirtadienio nakčiai, nes draugų nėra, yra tavo sėkmės lakmuso popierėliai, na…tai ta prasme, kad kai tu „UP“, jie keis spalvą ir bus arti, o kai „DOWN“ tai „DOWN“ būsi vienas ir jokių išimčių čia nėra. Vėl įsijungė elementari, o gal kiek sustiprinta savisauga, kurios vėl turejau prisimint tam, kad visam šitam įkaršty „nesudegt“. Beveik visi Lietuvos „šūstrekai“ keitė savo tagus, keitė gyvenamas šalis, draugus ar stilius…gal manė taip apeisiantys „suišmanėjusius“ policininkus ir kriminalistus, Algį Greitai (nebeįdomu, teisingai? Taip – neliečiam ir nesmirda, kaip sakoma) ir kitas potencialias grėsmes, aš likau Zed ir būsiu Zed, tvirtai. Dariau tai ką dariau, taip kaip dariau ir ten kur dariau, na…ok, dėl paskutinio aš šiek tiek mutavau taip pat, bet likau savim, nes ištikimybė yra šventybė ir jei tau ji ne vienoj pirmų vietų, kam tu dar kažką darai išvis? Čia kaip, „Ryte su Aldona, per pietus su Nijole, vakare su Ramune?“ Ketvirtas, penktas tagas? Ar čia juokas? Slėpkitės, kvaileliai, kurie tai darot. O tokių, ypač tarp save pozicionuojančių „karaliais“ tikrai labai daug.

Klausei manęs dėl dažų kiekio…tai super individualu ir iš esmės matyt niekaip neapskaičiuojama. „Nežinau kiek tiksliai, bet daug dažų…“ O jei rimtai tai turbūt tūkstančiai flakonų, ne vienas ne du. „Iš kur?“, turbūt paklaus daug kas savęs, tai iš visur. Tiesiog. Tikram veikėjui neturi jokios svarbos ir įtakos kokie dažai, kiek dažų vienam darbui ar pan., tiesiog eini ir padarai, be pasiteisinimų ir kitų nesamonių.

Bėgioti tenka, jei taip dažniau, bent po pora kartų į savaitę taptum kaip tas „long distance runner“ iš Looptroop‘ų. Tenka daug ir dažnai, kartais „profilaktiškai“, užbėgant įvykiams už akių, kartais jau tam, kad liktum laisvas. Yra žmonės, kurie daro graffiti vien dėl to ar didžiąja dalimi dėl to, aš nesu iš tų, man graffiti nėra tas pagrindinis reikalas adrenalinui gaut, kai užsinoriu adrenalino niekada neinu į gatves paišyt, sėdu į mašiną, spaudžiu iki dugno ir išsilakstau (nesu kelių gaidelis, darau tai saugiai ir ten, kur daugiau mažiau galima), labai myliu vairavimą, jei dar mažai pasiimu dviratuką ir lekiu į miškus, klausant gerų gabalų čia puiki terapija išsiliet ir atsipalaiduot, dar mažai – eini pasportuoji. Kai esi vedinas adrenalino paieškų, nežinau ar graffiti yra pirma veikla, kurios reiktų imtis.  Kaip tai beskambėtų iš mano lūpų, graffiti turi būti daromas atsakingai, mastant ne tik apie save, tai tikrai turi būti griežta, aštru, ekstremalu ir pavojinga, bet brandu ir kuomet tu nori tik to „rush‘o“ į kraują, vargu ar tą minutę tu dar mastai apie atsakomybę ar brandą, būtent todėl to geriau tokiomis akimirkomis nedaryt.

Kaip reaguoji jei uždažo tagą?

Reaguoju, o gal anksčiau reaguodavau, o gal anksčiau reaguodavau labai audringai, o dabar reaguoju, bet taip kaip reaguoja suaugęs žmogus į įprastas ne tragiškas „nelaimes“, aišku, tai nepakelia nuotaikos ar pan., bet koks bebūčiau maksimalistas puikiai suprantu jog amžino nėra nieko ir šios trys raidės nėra amžinos taip pat. Graffiti tai kelionė, paliekanti įspaudus, vieniems ji trunka ilgiau, kitiems trumpiau, vienus dažo nuolat, kitiems pasiseka labiau, bet nei vienas nelieka amžinai, bent jau fiziškai. Reik galvot kitaip, džiaugtis, kad tai išvis buvo, o ne tai, kad buvo per trumpai ir nors kartais tai vis dar sunku padaryti, stengiuos. Žmogus nėra amžinas, viskas, kas turi pradžią, būtinai turės ir pabaigą. Budistai, hindujistai ir kitos religijos kūrė ir kuria sudėtingiausias, mases laiko sukurti reikalaujančias mandalas ir jas iškart sukūrus sugriauna…sako, yra įvairios priežastys kodėl taip daroma, turbūt ne vien tos, kad užkalbėtos mandalos būtų sugriautos su užkalbėtomis ligomis ir kitokiomis blogybėmis, bet manau vienaip ar kitaip yra bandoma pabrėžti laikinumą, tai va panašiai ir su graffiti, skirtumas tik tas, kad šitą „makabrišką“ budelio darbą už tave atlieka valdžios įpareigoti „organai“ ar pikti nevykėliai. Bet jei mastai giliau, išmoksti su tuo susitaikyt, kiekviena pabaiga yra arba gali būti kažko naujo pradžia.. nenusimenam, galų galiausiai, juk visada galima „kalt“ iš naujo ;) tiesa? Zed buvo uždažytas, užkrosintas ir sugadintas kokį tūkstantį kartų, per tiek laiko turėjau prie to priprast ir susitaikyt, kai kur daryt iš naujo, kai kur pasuot, bet žiūrėt kitaip, nes su tokia meile ir atsidavimu šiam reikalui kitaip būčiau išdurnėjęs.

Linkiu visiems geriems žmonėms ramybės ir sveikatos, atlaikyt gyvenimo nuosmukius ir atsiribot nuo piktų, nevykusių urodų, kurie dažniausiai tik loja, o įkast su kuo neturi. Tikrų draugų neturiu, o netikrų draugų nebūna, todėl linkėjimo neperduosiu niekam, išskyrus savo šeimai, kuri gerą dekadą savo gyvenimo, pusę naktų, ramiai nemiegojo, tai vieninteliai žmonės, kurie verti mano pagarbos ir meilės. Beveik visi kiti, dviejų veidų parsidavę apsimetėliai su savo subinlaižiškais pasirodymais – jūs juokingi ir man absoliučiai nereikalingi, o kadangi vėl parašysit tik tada kai geram spote atsiras geras reikalas, sakau jums – iki kito puslapio update‘o! Taigi tikrai, šioks toks linkėjimas visiems tiems, kurie man kaišiojo ir kaišo ir turbūt ilgai dar kaišios pagalius į ratus – nepavarkit, didinkit pajėgumus ir gerkit raminančius, nes kol Dievulis leis man mindyt šitą žemę, tol Zed bus Zed. Juk jau žinot: „Wanna harm me? Call the army!“ Visiems ir absoliučiai kiekvienam nuo širdies palaikantiems ir suprantantiems mane – toks pats didelis nuo širdies ąčiū, tai man svarbu. Visiems lojantiems ir besidraskantiems, visiems spaudžiantiems ranką, o už nugaros pilantiems Š, visiems besiseilėsiantiems komentaruose po šiuo reikalu ir visiems visiems tiems, kurie labai labai manęs nemėgsta, nes kažkada dariau ir darau tai, kas jiems nesigavo ar kam pritrūko ryžto ir aistros, jiems turiu gana banalų, tačiau aiškų ir nuoširdų linkėjimą, kuris skamba taip: Eikit *****.

Žodis pabaigai

Na, o visiems tiems, kurie perskaitę pasakys sau „o, gal pabandyt man tą graffiti, ką manai, mama?“ pasakysiu, darykit tai, kam jaučiatės šaukiami, bet darykit iš širdies ir meilės, ne mados ir populiarumo ir niekada neišjunkit savo smegenų, tik tuomet būsit viskuo, kuom norit būt. Ačiū už laiką. Didelės sėkmės visiems geros dūšios žmonėms, o su kitais…“susitiksim rytais“ ;) !

Turi nuomonę – palik ją komentaruose apačioje! Daugiau Zedo darbų rasite   ir eidami gatve apsidairykite, nes sienos pilnėja ;)

   

Facebook comments